Mitas: Gražiausi vaiko metai greitai baigsis

Maži piršteliai, žavi burnytė ir nuostabi naujagimio šypsena prieš jam užmiegant užliūliuoja kūdikio tėvus. „O, kad jis visą laiką būtų toks mažutis ir švelnutis“, - svajoja jie ir, negalvodami nei apie bemieges naktis, nei apie maitinimo problemas, trokšta sulaikyti bėgantį laiką. Deja, to padaryti neįmanoma, o ir nereikia. Juk jausmas, kad mūsų kūdikio amžius dabar yra pats gražiausias, rodo puikią tėvelių būseną, kuri niekada nepraranda savo žavesio: nei tada, kai mūsų vaikui penkios dienos, penki mėnesiai, penkeri ar penkiolika metų. Dažnai jauni tėvai netiki, kad ryšys su kūdikiu gali būti dar tvirtesnis, bet iš tikrųjų jis stiprėja ir kiekviename jo amžiaus tarpsnyje yra nepakartojamas. Tėvai myli savo ūgtelėjusį vienmetį vaiką ir jiems visai nesvarbu, kad jis nuolat kažką traukia iš lentynų. Juk jis toks mielas, kad norisi jį bučiuoti ir bučiuoti. Sulaukęs trejų metukų, vaikas atsakys į šiuos bučinius ir pats sugebės išreikšti savo meilę, o linksmais posakiais ne kartą visus prajuokins, ir dėl to tėvų meilė jam tik dar labiau augs. Sunku patikėti, kad ir mokyklinukas gali būti labai žavus. Tada tėvams dar maloniau stebėti, kaip vaikas pamažu bręsta ir gali įgyvendinti ne tik savo norus, bet ir atsižvelgti ir į jų interesus.Su tokiu vaiku jau galima rimtai pasikalbėti ir kasdien sulaukti naujų jo filosofinių ir kitokių smalsių klausimų. Vaikščiojant su mažyliu po parką ir laikant jo rankelę savojoje, širdis suplazda pagalvojus, kad greitai ateis tas laikas, kai vaikas nebenorės, akd draugai jį matytų vaikštinėjantį su tėvais susikibus rankomis. Tačiau tuoj pat pagalvoji apie tai, kad nebereikės jo vedžioti per gatvę, nes pats visur saugiai vaikščios. Be to, vaikas ir toliau stebins savo tėvus, ypač jo protingos mintys, drąsiai reiškiama nuomonė, ir dėl to juos apims malonus pasididžiavimo jausmas. Vaikas yra tėvų, tačiau jiems nepriklauso. Nuo pirmosios gyvenimo dienos yra savita asmenybė, kuri turi išaugti nepriklausoma ir savarankiška. Vaikas kasmet žengia šia kryptimi. Ir tie tėvai ir auklėtojai, kurie šiame kelyje jam netrukdo, o atsargiai padeda, niekada neturi gailėti tam skirto laiko. Juk kiekvienas vaiko amžius atneša ne tik daug specifinių rūpesčių, bet ir be galo daug malonaus džiaugsmo. Vaikui, augant ir bręstant, kai kurie dalykai sunkėja, o kiti – priešingai, labai palengvėja. Ir tai tęsiasi tol, kol vaikas sustiprėja taip, kad gali jau pats prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo sprendimus.

Mitas: Pajutęs, kad pasielgė blogai, vaikas tampa atidesnis

„O, varge, ir vėl mūsų kompiuteris sugedo. Ir dar toks brangus. Iš kur reikės paimti pinigų jo remontui? Tu mus visus paleisi vėjais. Ir ką su tavimi daryti?“ - vargu, ar toks rypavimas ir kaltinimai vaikui padeda suprasti, kas įvyko. Tuo momentu jam kyla visai kitokie jausmai. Tėvai jam atrodo tokie bejėgiai, kad jis dėl to jaučiasi kaltas. Vaikas galvoja: „Jei visą laiką būsiu geras ir viską darysiu teisingai, jiems tikrai seksis.“ Tačiau su tokiu stipriu atsakomybės už savo tėvus jausmu ne kiekvienas vaikas pajėgia susitvarkyti. Vaikams reikia žinoti ir tikėti, kad jų tėvai stiprūs žmonės. Tada jie augs laimingi ir saugūs, natūraliai išgyvens brendimo laikotarpį ir patys taps stipriais, savarankiškais žmonėmis. Noras turėti stiprų artimą žmogų nėra būdingas vien vaikams, jį jaučia visi žmonės. Suaugusieji taip pat ieško stipraus ir gyvenimui tinkančio partnerio, kuris neverstų kito žmogaus manyti, kad tik jis atsakingas už partnerio gyvenimo sėkmę.

Mitas: Vaikams reikia atostogų

Būsimomis atostogomis tėvai džiaugiasi visus metus, o vaikams jos nė motais. Svetima aplinka, kurioje tėvai tikisi poilsio, mažyliams kelia vien stresą. Psichologas Hans Berwanger sako, kad vaikams atostogų iš viso nereikia: „Jie atsipalaiduoja ir jaučiasi saugūs tik pažįstamoje aplinkoje. Augant ši priklausomybė mažėja. Jiema patinka viskas, kas kartojasi.“ Vaikui užtenka vien tik kasdieniškų dalykų, kad jis pasijustų laimingas ir galėtų semtis patirties. Žinoma, būna ir tokių vaikų, kuriuos galima vadinti tikrais „keliautojais“. Savaime suprantama, tėvai turi teisę į atostogas. Tačiau jiems nereikėtų tikėtis, kad mažieji kelione žavėsis taip, kaip jie patys. Dar daugiau – nevertėtų pamiršti, kad nuostabaus grožio aplinkoje mažyliai zirs ir ilgėsis namų. Žurnalistė Christiane Borger žurnale Eltern for Family pateikia keletą patarimų, kurie galbūt palengvins tėvų ir vaikų kelionę: pasiimkite daug pažįstamų daiktų: žaislų, ypač - „miegelio draugų“, pamėgtų knygelių. vos tik atvykę į viešbutį, kur yra vaikų priežiūros tarnybos, „neįteikite“ joms vaiko, o pirmiausia kartu susipažinkite su nauja aplinka. jei vaikai iš tiesų blogai jaučiasi, atsisakykite varginančių iškylų, pavyzdžiui eikite į pakrantę rinkti kriauklelių. vietoj prabangaus penkių žvaigždučių viešbučio išsinuomokite namelį, kuriame galima gaminti „naminį“ maistą. Niurzglius geriau palikite pas močiutę ar pas kitą patikimą asmenį, o į kelionę leiskitės vieni.

Mitas: Vaikai svarbiau už viską

„Kas gi ta baisi moteriškė nuotraukoje? Ir kodėl mes ją fotografavome su ta nutįsusia kuprine ant nugaros, tamsiais ratilais po akimis ir didžiulėmis morkų dėmėmis ant kelnių?“ - klausia ironiško leidinėlio autorė Sabine Maus žiūrinėdama fotoalbumą. Staiga kažkas iš šeimos narių sušunka: „Mama, čia gi tu!“ Autorė teigia, kad dažnai motinos ir pačios sau atrodo nesimpatiškai, tai ji paaiškina vis didėjančiu jų įsijautimu į motinystės vaidmenį, kurį prigimtis skyrė tik moterims. Atsidūrusios naujoje gyvenimo situacijoje, jos iš namų išeina tik su didžiuliais krepšiais, vilki universalius, bet kokiam orui tinkančius rūbus, be jokių madingų detalių. Nors motinos visą dieną ką nors veikia ir daug juda, o būdamos vaikų žaidimų aikštelėse nuolat kvėpuoja grynu oru, jos atrodo gana varganai. Tikriausiai todėl, kad retai kada išsimiega ir prastai maitinasi: tai suvalgo šaltos košės likučius iš vaiko lėkštės, tai kramto vaiko prakąstą džiūvėsį, o nervus ramina šokoladuku. Asmeniniai poreikiai joms neberūpi, svarbu, kad mažyliai gerai augtų – tai joms didžiausias atlygis už visas pastangas. Kai tėtis sekmadieniais išsiveža vaiką pakvėpuoti grynu oru, mama galėtų atgaivinti veidą kokia nors kauke. Tačiau to nedaro. Ji tik valo ir valo: virtuvę, tualetą, vaikų kambarį ir tuo pačiu metu verda kūdikiui dar keletą košių iš ekologiškų daržovių, kurias tuoj pat užšaldo. (Tą patį galima pasakyti ir apie tėčius. Juk niekam nėra naudos, kai tėtis, atidirbęs dvylika valandų, graužiamas sąžinės, kad mažai padeda, kaip įmanydamas aukojasi šeimai. Tikriausiai būtų geriau, jei jis neskubėdamas porą kartų per savaitę pabendrautų su vaikais, o ne kaip visada vėlų vakarą su storu aplanku grįžęs iš darbo dar sėstųsi prie rašomojo stalo dirbti.) Šeimos būtų laimingesnės, jei moterys mažiau aukotųsi savo artimiesiems. Juk tas, kas daugiau daro sau, spinduliuoja pasitenkinimą ir už tai dar labiau yra mylimas ir vertinamas. Nuolat ko nors atsisakančios motinos turėtų susikurti erdvės sau ir kartais nors šiek tiek laiko skirti sau, o ne vaikams. Juk motinos atlieka ypač sunkų darbą ir turi teisę gauti šiek tiek laisvo laiko sau. Jos turėtų daugiau pasitikėti vyrais, kurie tikrai gebės paguldyti vaikus į lovą, kol jos leis laiką su draugėmis kavinėje ar kitur. Vaikai taip pat viską supras, jei jiems paaiškinsite, kad paguldžius juos į lovą prasideda t ė v ų l a i k a s ir kad mama ar tėtis neketina bėgioti vos tik jiems šūktelėjus. Pradėjusios daugiau laiko skirti sau mamos nustemba, kad jų partneriai ir vaikai reaguoja į tai labai teigiamai. Daugumai tėvų iš tikrųjų patinka vieniems tvarkytis su vaikais. Antra vertus, kai mama savo naujajame gyvenimo vaidmenyje jaučiasi gerai ir tuo džiaugiasi, laimi visi: ir vaikai, ir sutuoktinių santykiai. Motina, kuri nuolat aukojasi, dažnai sulaukia tik nedėkingumo (arba taip jį supranta) ir pyksta ant savęs jausdama, kad yra sudirgusi. Begalinės pastangos ne visada duoda gerų rezultatų. Pasišventusi vien tik vaikams motina pamažu praranda moteriškąjį žavesį ir visiškai to nenorėdama verčia vaikus jaustis kaltais, kad dėl jų ji niekur nespėja. Kai vaikai ūgteli, jų sąžinės graužimas gali virsti pykčiu ir priekaištais, kad mama per daug kišasi į jų reikalus. Dažniausiai mamoms priekaištauja dukros, rodydamos joms pavyzdžiu kitas motinas, kurios daugiau dėmesio skiria sau, yra žavingos ir žvalios.

Mitas: Vaikas džiaugiasi, kai gimsta broliukas ar sesutė

Kiekvienas naujas šeimos narys į šeimą atneša tam tikros sumaišties. Metų skirtumas tarp vaikų nėra pats svarbiausias dalykas: problemos kyla dėl pasikeitusios padėties. Jei vaikas žinotų, kas jo laukia, vargu ar kartu su tėvais džiaugtųsi būsimuoju šeimos nariu. Kai pirmagimiui tenka „palikti sostą“, jam tai didelis likimo smūgis. Su juo vaikas greičiau susidoros, jei tėvai nebandys švelninti situacijos melagingais pažadais: „Dabar visada turėsi žaidimų draugą.“ Pasitelkime fantaziją ir suprasime, kokį pėdsaką palieka tokie pažadai vaikui. Įsivaizduokite, kad partneris pareina į namus ir sako: „Aš įsimylėjau!“ Šia naujiena jis nori „gražiai“ pasidalyti su antrąja puse. Pasikliaukime fantazija: greitai atsiras broliukas ar sesutė. Visada galėsi su juo/ja žaisti. Įsivaizduok, aš susipažinau su vienu asmeniu. Netrukus jis ateis pas mus gyventi. Pagaliau turėsi su kuo maloniai paplepėti. mama su tėčiu nesiliaus tavęs mylėti. Vienintelis skirtumas – mes būsime keturiese ir karštai vienas kitą mylėsime. Savaime suprantama, kad mano jausmai tau neatvės. Tiesiog visi trys mylėsime vienas kitą. būsi mano didysis gudruolis, kuris pagelbės, kai reikės mažą bejėgį kūdikėlį pervystyti. Tau teks namuose rimčiau žiūrėti į savo pareigas, kad su mumis jautriam (-iai) naujokui (-ei) būtų gera. galėsi didžiuotis, kai stumsi vežimėlį ir rodysi meilų (-ią) broliuką (sesutę) svetimiems žmonėms. Visada eisime pasivaikščioti trise ir girsimės įspūdingu mano naujosios meilės objektu. kai kūdikėlis gaus krūtį, mes meiliai glaustysimės vienas prie kito. Nesisielok, kad mudu nieko nedarysime lovoje. Tu galėsi stebėti, ką aš ten visą dieną veikiu su naujuoju objektu. Niekas nenori dalytis meile – nei sekso partneriai, nei vaikai. „Pasirodžius naujam objektui, mes pasijuntame atstumti“, rašo auklėjimo ekspertė Penelope Leach. „Todėl neverskite atžalos džiaugtis būsimu įvykiu, kurio jis negali suprasti, ir kurio, jei suprastų, tikrai nelauktų.“ Užuot apibėrus vaiką pažadais, reikia juos ruošti kūdikio atsiradimui. Jei vaikui dar nėra pusantrų metų, nedaug ką galima jam paaiškinti. Antra vertus, jis vis tiek neatsimins, kad kažkada buvo vienturtis. Vyresniems vaikams jau galima pasakoti, kad kūdikis pareikalaus daug pastangų: dažnai rėks, nes jis per mažas, kad galėtų laukti, kad jis vyresniems broliukams ir sesutėms „gadins nervus“, kad jie, vyresnieji, taip pat buvo bejėgiai kūdikiai ir reikalavo tėvų pastangų, kad tėvams nepaprastai gera turėti vaikų ir kad jokie vargai jiems nesunkūs, kad šiuo metu savo eilės laukia broliukas ar sesytė. Svarbiausia, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo tėvais. Tegul jis džiaugiasi savo gyvenimo sąlygomis ir pasikliauja jomis, žinodamas, kad išskyrus kūdikėlio gimimą, daugiau niekas nesikeis. Jei jis lanko darželį, reikėtų jį kuo anksčiau paruošti kūdikėlio pasirodymui. Priešingu atveju jis pasijus atstumtas. Jei jis miega viename kambaryje su tėvais, galima jį ten ir palikti. Tačiau nusprendus išsikraustyti, reikia tą daryti kuo anksčiau, kad vaikas „trėmimo“nespėtų susieti su kūdikio atsiradimu. Taip pat reikėtų laiku suburti draugų ratą, kad vaiko mintys nesisuktų vien apie naujagimį. Draugai yra idealus vaistas nuo pavyduliavimo. Su jais galima sugalvoti įvairiausių žaidimų, pasijusti dideliu ir stipriu – tuomet nesinorės likti mažu vaikeliu. „Vaikas lengviau įveiktų pavydo jausmą, jei sugebėtų į kūdikį žiūrėti tolerantiškai ir su lengvu pranašumo jausmu“, - sako Penelope Leach. Tokį jausmą žadina pasakojimai apie kūdikio mažumą ir bejėgiškumą. Juos galima „pagardinti“ linksmais atsitikimais iš jo paties kūdikystės. Galima papasakoti, kad kūdikėliai turi gerti daug pienelio, o vėliau jį dažnai atpylinėja. Ir jam kartą nutiko, kad baltas srautas pliūptelėjo ant geriausio tėvelio kostiumo arba jis dažnai tėvelių vystomas paleisdavo ant jų „srovelę“.

Mitas: Kuo mažesnis tarp vaikų amžiaus skirtumas, tuo geriau

Koks bus tarp vaikų amžiaus skirtumas, sprendžia tėvai. Čia negalioja jokios taisyklės. Daugumai šeimų primagimio kūdikystė kainavo didžiules pastangas, todėl tėvai linkę laukti, kol jis „išsiris iš sauskelnių“. Kartais pats vaikas priverčia luktelėti arba kaip tik – atkeliauja netikėtai. Dažnai sakoma, kad pamečiui gimę vaikai - „vienu mostu“ atliktas darbas. Tėvai viliasi, kad „pametinukai“ gražiai tarpusavyje bendraus. Kiekvienas vaikas turi būti ir jaustis laukiamas ir mylimas toks, koks yra. Neįmanoma numatyti, ar jis vėliau sutars su broliukais ir sesutėmis, ar nesijaus jiems svetimas. Tai priklauso nuo daugybės faktorių, o amžiaus skirtumas – tik vienas iš jų. Vis dėlto yra keletas taisyklių, kurias sutartinai pripažįsta visi mokslininkai: vaikai yra labai artimi, kai jų amžiaus skirtumas nedidelis (iki pustrečių metukų). Tačiau tarpusavyje jie dažnai konkuruoja ir pešasi, o tai – sunkus išbandymas tėvams. esant 3-8 metų skirtumui nekyla daug konfliktų. Vyresnysis (dažnai ir stipresnis) būna jau ūgtelėjęs, tad jo nereikia nuolat „ganyti“. Be to toks amžiaus skirtumas netrukdo vaikams užsiimti vienas kitu, todėl paprastai jie gerai sutaria. Savaime suprantama, didėjant amžiaus skirtumui interesai ima įvairuoti. Kai vaikus skiria daugiau nei 8 metai, jie aiškiai žino savo vaidmenį. Tuomet konkurencijai nebelieka vietos. Antra vertus, broliai ir seserys auga ne kartu, o vienas šalia kito. Tačiau negalima piktnaudžiauti ir paversti vyresniųjų vaikų auklėmis, nors toks tėvų sprendimas tėvams atrodytų patrauklus. Rūpintis mažyliais – tėvų pareiga, o ne vyresniųjų vaikų uždavinys! Žinoma, kartais jie taip pat gali pagelbėti, tačiau tik tuomet, kai to nori patys ir nesijaučia išnaudojami. Be to, užkrovus atsakomybę už mažylius ant vyresniųjų vaikų pečių, šiems neretai kyla pagunda juos „auklėti“. O ši užduotis – ne jų pečiams. Mažylis taip pat jaučiasi skriaudžiamas, nes jis turi teisę, kad jį auklėtų ne vyresnieji broliai ir seserys, o tėvai: jie yra suaugę ir supranta savo atsakomybę.

Mitas: Aukščiausias principas – teisingumas

Jei vaikas jaučia, kad pirmenybė teikiama broliams ir seserims, o jis mažiau mylimas, tai žeidžia jo savimeilę. Šis jausmas lydi jį visą gyvenimą. Todėl vienas iš svarbiausių auklėjimo principų – vaikus reikia vienodai mylėti ir skirti jiems tokį pat dėmesį. Kartais tėvai, besirūpindami, kad nė vienas vaikas „nenukentėtų“ materialiai, ima pernelyg pedantiškai skaičiuoti, kas ką gavo, kad tik kuriam nors netektų per mažai. Vyresnėliui į mokyklą prireikė kuprinės, tai ir mažiukui perkamas krepšelis į darželį ir žiūrima, kad jis būtų panašus į kuprinę. Jaunėlis išaugo iš kelnių, todėl ir vyresniajai sesei iš parduotuvės tėvai parneša sportinius marškinėlius, kad tik ji pavydžiu žvilgsniu nežvelgtų į naujus brolio drabužėlius. Jei krištatėvis broliui padovanojo naują žaislinį automobilį, mama tuojau pat skuba į parduotuvę, ir sesutė gauna savo albumui kompensaciją – naujų lipdukų. Deja, vėliau paaiškėja, kad norėdami kiekvienam įtikti, neįtikome niekam. Perdėtas teisingumo supratimas vietoj laukiamo pasitenkinimo sukelia sumaištį: vaikai viską paverčia azartiniu žaidimu, iki smulkmenų skaičiuoja, kas kada ką gavo, ir įsivaizduoja esą nuskriausti. Jie varžosi dėl visko, todėl nuolatinės tiesos paieškos kartais virsta kivirčais. Jie seka, kam ir kiek tėvai vakare skaitė. Kas desertui gavo daugiau pudingo. Ant kieno restainio daugiau (ar mažiau) užberta cukraus. Kieno arbatos puodukas išpieštas gražesnėmis spalvomis. Kiekvienam vaikui svarbu, ne ką jis gavo, bet kas iš jo buvo „neteisėtai“ atimta. Tai primena istoriją apie pesimistą: jis apie iki pusės pripiltą stiklinę sako, kad ji pusiau tuščia. Gyvenime daug neteisybės, todėl nereikėtų dirbtinai kurti namuosea apsauginės erdvės vaikams. Jei tėvai nori ugdyti teigiamą vaiko požiūrį į gyvenimą, jie turi jį mokyti pakelti nusivylimą ir nesijausti likimo „posūniu“. Kas nuolat galvoja esąs kvailys, tas ieškodamas visuomet ras patvirtinimą. Gaila, kad tokios nuostatos laikosi žmonės, kuriuos vaikystėje lepino ir su kuriais perdėtai teisingai elgėsi. Žinoma, būtų nedora sąmoningai užgauti vaiką, tačiau kartais vertėtų atsisakyti kovos už tariamą teisingumą. Tai padėtų ateityje išvengti daugumos problemų. Nereikia skaičiuoti, kiek per Kalėdas ar gimimo dieną kiekvienam vaikui išleista pinigų. Pirkinį turi lemti vaiko poreikis tuo momentu. Rimti argumentai duos didesnę naudą nei vadinamasis „centų skaičiavimas“. Jei vyresniajam sūnui mokykloje mokslui prireikė kompiuterio, tai mažajai sesutei tikrai pakaks pigaus „pliušinuko“. Kai tėvai vaikams išaiškina, kad mažiems broliukams ir sesutėms reikia ne tik įvairiausių daiktų, bet ir ypatingo tėvų dėmesio, vėliau jie turi mažiau rūpesčių dėl pavyduliavimo. Svarbiausia, kad vaikai jaustų ir žinotų – tėvai juos vienodai myli, o kitąkart ateis ir jų eilė. Kai tėvai pasakoja apietai, kaip jų vaikystėje elgėsi tėvai, tada ir ūgtelėję vaikai pajunta, kad į juos žiūrima rimtai, kad jie mylimi. Visų nuostabai, „dičkiai“ įstengia nusileisti ir net kažko atsisakyti. Penkiametė supranta, kodėl mama ant rankų nešioja jos trejais metais vyresnį broliuką. Tačiau ji turi žinoti, kad ją taip pat nešiojo, kai ji buvo broliuko amžiaus. Šiandien ji per sunki, todėl dabar jo eilė. Ji jau didelė ir net turi privilegijų. Pavyzdžiui, „mažis“ turi susitaikyti su tuo, kad jai vakare leidžiama eiti miegoti truputėlį vėliau. Pirmiausia vaikas turi žinoti, kad pirkiniai ir meilė – du skirtingi dalykai. Blogai, jei vieno vaiko reikmių tenkinimas likusiems vaikams tampa priežastimi „kompensuoti nuostolius“. Kam reikia naujos striukės, tegul ją ir gauna, nes tėvams svarbu, kad vaikas nešaltų ir, apsivilkęs drabužėlius, jaustųsi puikiai. Tuo viskas pasakyta. Tada vaikas negeis naudos vien sau, o paisys ir kitų vaikų interesų. Laikydamasis tokios nuostatos jis įsigys turtą, kurio neatsvers jokios dovanos – sugebėjimą nepavydėti ir džiaugtis drauge su visais.

Mitas: Vienos šeimos vaikai panašūs

Pirmiausia – šiek tiek žinių apie paveldimumą: sueities metu kartu su vyro ir moters ląstelėmis susijungia ir du skirtingi chromosomų rinkiniai, kurių 30 000 – 40 000 genų talpina visą informaciją apie paveldimumą. Būtent genai lemia vaiko odos, plaukų ir akių spalvą, gabūmus, kūno išsivystymą. Taigi, tėvai perduoda tik pusę savo genetinio „turto“. Dar daugiau - jų palikimo dalis toli gražu ne chromosomų rinkinių kopija, o visiškai naujas darinys. Kad vaikai netaptų savo tėvų kryžminimo rezultatu, gamta dauginimosi procese „sugalvojo“ šaunų triuką: vyro ir moters lytinių ląstelių chromosomų pluoštai susiskaido. Atsiranda visiškai naujas chromosomų derinys. Tėčio ir mamos iš savo tėvų paveldėtinis turtas visiškai „sumalamas“, kad vėliau gimtų naujas darinys. Pasitaiko, kad broliai ir seserys būna genetiškai panašūs, bet tarp jų yra ir skirtumų. Tai primena kortų žaidimą: jei tie patys žaidėjai (=tėvai) tomis pačiomis kortomis (=paveldėtos savybės) nuolat žaidžia tą patį žaidimą (=dauginimasis), tai po kiekvieno kortų sumaišymo (=chromosomų pasiskirstymas lytinėse ląstelėse) rankoje atsiduria nauja korta (=vaikelis lopšyje). Skiriasi ne tik genetinis paveldas, bet ir vaikų auklėjimas. Skirtumai pradeda ryškėti jau motinos įsčiose. Per pirmąjį nėštumą dauguma motinų, įsiklausydamos į vyksmą pilve, dar negimusiems vaikeliams skiria ypatingą dėmesį. Ar jos dirba, perka, diskutuoja,- visos jų mintys sukasi apie kūdikėlį. Jos ryte ryja knygas apie nėštumą, vaikšto po vaikiškų prekių parduotuves, o mintys – kartu ir baimės – vis apie laukiamą vaikelį ir savo, kaip būsimos mamos vaidmenį. Per kitus nėštumus tokiam pasišventimui paprasčiausiai trūksta laiko. Mažylis reikalauja ne tik dvasinių, bet ir fizinių mamos pastangų. Kai reikia pasilenkti ar kažką nešti, augantis pilvas jau nekelia nuostabos. Jis suvokiamas kaip fizinis apribojimas. Jaunai mamai sunku rasti keletą ramių valandėlių juo žavėtis ar kalbėtis su dar negimusiu kūdikėliu. Tačiau sumažėjęs dėmesys kartais tik į naudą skubančiajam į šį pasaulį. Jo mama per šį nėštumą daug ramesnė, savarankesnė, mažiau būkštauja. Paprasčiausiai nėra laiko, o be to, ji jau suvokė savo kaip mamos vaidmenį. Neliko per pirmąjį nėštumą kankinusios nežinios, ar ji pakankamai šitam vaidmeniui subrendusi. Antrus vaikelius mamytės gimdo daug lengviau. Stiprybės suteikia faktas, kad pirmą kartą jos su tuo jau susidorojo. Padeda ir kalbos, kad sunkiausia buvo pirmą kartą, o vėliau viskas vyksta greičiau. Antragimiui, trečiagimiui ir dar vėliau gimusiems vaikams tėvai skiria mažiau laiko ir dėmesio negu vyresniajam. Antra vertus, jie turi sukaupę daugiau auklėjimo patirties ir žino, kokie dalykai tikrai svarbūs. Augindami pirmagimį jie stengiasi viską daryti kuo puikiausiai, todėl dažnai persistengia ir pridaro klaidų, kurių su antruoju vaiku jau nekartoja. Visas tėvų dėmesys tenka pirmagimiams. Antragimiai, trečiagimiai, net ketvirtagimiai auginami laisviau ir be didesnės įtampos. Tai puiki dėmesio stokos kompensacija. Ir dar – jei pirmagimiai nesitraukia nuo tėvų nei per žingsnį, tai jaunesnieji vaikai visada susiranda žaidimų draugų. Vyresnieji vaikai, kurie kartu su tėvais laukia šeimos pagausėjimo, turi lemiamą įtaką naujo jos nario gyvenimui. Jei mažiai turi „supersportišką“ vyresnįjį brolį, jiems tenka ieškotis kito veiklos lauko, kur ir jiems sektųsi. Jei jaunesnioji sesuo nesugeba mokykloje pažangumu pralenkti vyresniosios, galbūt ji daugiau dėmesio skirs savo išvaizdai, o jaunėlis broliukas pasižymės sąmojingais posakiais. Kiekvienas vaikas nori rasti savąją gyvenimo nišą. Jam nepatinka, kai jį lygina su vyresniais broliais ir seserimis. Todėl jį traukia tokios sritys, kurių vyresnieji visai neišmano.

Mitas: Vaikai miegodami iškrenta iš antro lovos aukšto

Jei dviaukštė lova turės apsaugines groteles, nekils pavojus, kad miegodamas vaikas nusiris ant grindų. „Dažniausiai vaikai iškrenta ne naktį, o dieną, kai lovoje žaidžia ar šėlioja su broliais, seserimis arba draugais“, - teigia dr. Christoph Nicolaisen, Miuncheno - Harlachingo ligoninės traumatologijos skyriaus gydytojas. Pasekmės – rankų ir alkūnės sąnario lūžiai, galvos sužeidimai. Medikų nuomone, tokių lovų reikia atsisakyti. Tačiau jeigu kas nors, vadovaudamasis praktiniais sumetimais, nusprendė jas naudoti, turi vaikams „įkalti“ į galvas, kad jos skirtos miegui, o ne žaidimams. Mažyliams antras aukštas turi likti draudžiama teritorija. Jeigu tik jie pajus, kad ten viršuje galima pasijusti dideliais ir „labai svarbiais“, vargu, ar jie norės žaisti ant kilimo.

Mitas: Labai gabūs vaikai mokosi be pastangų

Kiekvienos tabu temos likimas panašus – iš pradžių niekas nenori apie tai kalbėti. Kai ji pirmą kartą patenka į žiniasklaidą, visi „atriša liežuvius“, visiems ji tampa itin svarbi. Kai ažiotažas atlėgsta, jai skiriama tiek reikšmės, kiek ji to verta: ji svarstoma, ieškoma atsakymų, bet jau negirdėti visažinių balsų. Šiuo metu yra madinga kalbėti apie didelius gabumus. Dar prieš keletą metų tėvai nedrįsdavo apie tai kalbėti. Dabar gi šiuo klausimu kartais net piktnaudžiaujama. Jei vaikas ypač gudrus ir pirmauja klasėje, jam lengva ranka užkabinama mažojo vunderkindo etiketė. Kai vaikai, kuriuos spaudžia ambicingi tėvai, daugiau laiko praleidžia prie fortepijono, besimokydami kalbų ar baleto studijose, negu žaisdami su draugais, jų laimėjimai nebūtinai būna susiję su dideliais gabumais. Itin gabiais žmonėmis ekspertai laiko tuos, kurių intelekto koeficientas didesnis negu 130 („eilinių“ žmonių – 100). Taigi labai gabiems priskiriami 2 procentai protingiausių gyventojų. Tai reiškia, kad ypatingi gabumai – ne tokia jau retenybė, ir kad gabūs vaikai gali gimti įvairių visuomenės sluoksnių šeimose. Priešingai paplitusiai nuomonei, mokykloje šie vaikai neišsiskiria savo gebėjimais, o dažniau pelno ramybės drumstėjo, klasės juokdario ar į mokslus nelinkusio vaiko vardą. Deja, jie neišnaudoja savo galimybių. Priežastis paprasta – jie mano susidursią su itin dideliais mokyklos reikalavimais, tačiau nusivilia, nes dėstomi dalykai jiems per lengvi, nuobodūs. Jų elgesys yra savotiškas protestas. Belieka apgailestauti, kad aukšto intelekto vaikai dažnai laikomi tinginiais. Daugelis jų baigia mokyklas nekrisdami į akis. Gabumai lieka nepastebėti. Pirmieji aukštesnio intelekto požymiai ryškėja jau vaikystėje ir ikimokykliniame amžiuje. Į akis krenta tai, kad vaikai mažiau miega, žaidimų draugais tikslingai renkasi vyresnius vaikus, kai kurie ypač anksti pradeda domėtis skaičiais ir raidėmis, mėgsta sudėtingus žaidimus, pavyzdžiui, šachmatus, pasižymi meniniais ar muzikiniais sugebėjimais. Kiti kalba kaip suaugusieji ir, vos sulaukę pustrečių metukų, formuluoja gražius sąlygos aplinkybės sakinius. Pasitaiko tokių mažųjų gudručių, kurie apskritai „peršoka“ kūdikių kalbos laikotarpį, nepratardami nė žodžio. O vieną dieną staiga prabyla kaip iš rašto. Vaikų darželyje jie dažniausiai išsiskiria stebėtinai puikia socialine kompetencija. Tačiau jei į jų gebėjimus niekas neatkreipia dėmesio ar juos stabdo, jie greitai užsisklendžia ir vėliau mokykloje tenkinasi itin kukliais laimėjimais. Jei savo atžaloje pastebite panašių požymių – dėmesio! Gal tai vienas iš 2 procentų protingiausių mūsų gyventojų. Tokiu atveju vaikui ir šeimai teks rimtai pamąstyti, ar jiems reikia, kad intelekto testas patvirtintų „ypatingų gabumų“ diagnozę. Kaip tai lemtų vaiko gyvenimą? Ateitį lems ne testas, o tai, ar tėvai, vaikas ir mokykla kartu ras kūrybingą, vaikui tinkantį sprendimą. Daugelis vaikų kenčia, kai jie, pavyzdžiui „peršokdami“ klasę, išplėšiami iš pažįstamo bendraklasių rato. Pagaliau jie nori mokykloje ne vien žinių, bet ir mokytis socialinės kompetencijos. Nė vienas vaikas nenorėtų „patekti į užribį“ net ir tada, kai jis protingesnis už kitus. Daugelis gabių mokinių džiaugiasi, kad mokosi paprastoje mokykloje, tačiau būna skatinami siekti daugiau, laisva valia spręsti uždavinius, kryžiažodžius, užsiimti muzika ar menais. Yra ir tokių, kuriems jau po trečios klasės geriausia išeitis būtų pereiti į sustiprinto mokymo mokyklą, o po vidurinės - į universitetą. Vaikų gabumai geriausiai atsiskleidžia tose mokyklose, kurių vadovybė nevengia „ypatingų gabumų“ temos. Tėvai savo ruožtu galėtų kreiptis į bendruomenių ar miestų mokyklinės psichologijos konsultacijas arba vaikų gydytojus ir sužinoti, kur daromi intelekto testai. Labai svarbu, kad jiems rekomenduotų atsakingai testus atliekančią įstaigą, kuri be rezultatų dar pateiktų ir savo rekomendacijas, kaip ir į ką kreipti dėmesį. Kaip ir visiems vaikams, taip ir ypač gabioms mergaitėms ir berniukams, reikia sėkmės ir pripažinimo, kad jie galėtų džiaugtis ir neprarastų pusiausvyros. Tik skirtingai nuo kitų jų galimybių ir norų kartelė visada bus keliama aukščiau.

Informacija paimta iš Andrea Bischoff, „Šimtas mitų apie vaikų auklėjimą", Vaga, 2007.

Autorius:

Komentaras:

Įveskite, ką matote: (nematote? perkraukite puslapį)