Pyktis, kaip ir bet kuris kitas jausmas, niekada nekyla be jokios priežasties. Jei Jumyse pykčio tiek daug, pabandykite suprasti, kas Jus supančiame pasaulyje jį kelia - gal tai kažkokie artimi žmonės, kurie yra Jums žiaurūs, neteisingi ar abejingi? Gal nepalankiai susiklostęs likimas? Gal tai kažkokios nuolatinės nesėkmės? Pripažinęs savo pyktį, atsakęs sau į klausimą "Kas man kelia pyktį - mano gyvenime apskritai ir būtent šiuo momentu?", ir leidęs sau turėti tą pyktį, žengsite pirmą žingsnį jo valdymo link.

Kitas žingsnis - susitarti su savimi, ką darysite, kai pajusite kylant pyktį. Pasistenkite suprasti, kokie yra pirmieji kylančio pykčio pojūčiai - kūną išpilantis karštis, noras sugniaužti kumščius, tvirtai sukąsti žandikaulius, o gal dar kažkas? Sutarkite su savimi, kad, kai tik pajusite šiuos požymius, pirmiausia giliai įkvėpsite ir mintyse lėtai suskaičiuosite iki trijų. Ženklus, primenančius, ką daryti apėmus pykčiui, iškabinkite visokiose gerai matomose vietose - tegu jie nuolat primena taisyklę: 'Giliai įkvėpk ir suskaičiuok iki trijų". Šis įkvėpimas ir skaičiavimas padeda šiek tiek nusiraminti prieš puolat kažką daryti.

Dar vienas žingsnis - sau viduje atsakyti į klausimą: "Kas man sukėlė pyktį?" Tai - bandymas sąmoningai suprasti, kas Jus užkabino, užgavo, įskaudino. Tai suvokus, lengviau priimti tinkamą sprendimą dėl to, kaip reaguoti į pyktį.

Dar vienas "namų darbas" - tai būdų reaguoti į savo pyktį radimas ir jų sąrašo sudarymas. Kai būsite nesupykęs, nusiteikęs ramiai, pagalvokite apie tai, ką galima būtų daryti, kilus pykčiui, tačiau vadovaukite viena taisykle: visi Jūsų sugalvoti būdai turi ir padėti Jums pasijusti geriau, ir nekenkti kitiems žmonėms (taigi būdą ką nors apkumščiuoti teks atmesti: nors pradžioje, taip pasielgus ir pajusite palengvėjimą, vėliau teks susidurti su nemaloniomis to pasekmėmis, be to, tai skaudina kitus žmones). Surašykite visus tinkamus būdus ant popieriaus lapo ir taip pat pakabinkite matomoje vietoje, nešiokitės kišenėje, kompiuteryje ir pan. Šiame sąraše gali būti tokie būdai, kaip "Pasakyti kitam žmogui, kad man nepatinka jo elgesys", "Apkumščiuoti pagalvę", "Pabėgioti ar pašokinėti", "Pasikalbėti su draugu", "Pasiklausyti muzikos", ir pan. Tada, kilus pykčiui, galėsite pasirinkti vieną iš sąraše įrašytų būdų ir juo pasinaudoti.

Tačiau kartais pykčio viduje susikaupę būna tiek daug, kad vien savo jėgomis jį suvaldyti būna per sunku. Tokiu atveju padėti gali psichologas - jį galite rasti savo poliklinikos Psichikos sveikatos centre, jei dar mokotės - savo mokykloje arba savo miesto ar rajono Psichologinėje pedagoginėje tarnyboje arba įvairiuose privačiuose konsultavimo centruose. O adresu www.klausau.lt rasite visų Lietuvoje veikiančių psichologinės pagalbos telefonų numerius ir jų darbo laiką.

Ieva Bieliauskienė

Tokia sūnaus reakcija į savo bendraamžę tikrai nėra būdinga jo amžiaus vaikams - be abejo, jie išgyvena draugystės džiaugsmus ir netektis, tačiau paprastai nesiekia suaugusiems būdingo išskirtinio ryšio su priešinga lytimi. Gal Jūsų sūnus kopijuoja kažkur matytą santykių modelį - gal tai jis matė TV filme ar laidoje, o gal toks suaugusiųjų santykių mėgdžiojimas paplitęs tarp jo grupės vaikų, arba apie berniuko "meiles" buvo juokaujama šeimoje? Tai galėjo sudaryti berniukui klaidingą įspūdį apie tai, kokie santykiai tinka jo amžiaus vaikams.

Jūs patys galite kalbėtis su sūnumi apie tai, kas vyksta, ir aiškinti, kad jo amžiuje mergaitės dažniau žaidžia su mergaitėmis, o berniukai - su berniukais, nes jiems patinka skirtingi žaislai ir žaidimai. Tik tada, kai vaikai užauga ir tampa suaugusiais, jie ima draugauti poromis, o po to ir sukuria šeimas, augina vaikus. Kai jis ir ta mergaitė užaugs, tada galės draugauti daug daugiau, o šiuo metu abu jie gali tiesiog žaisti su savo draugais. Paprašykite panašiai su sūnumi pasikalbėti ir jo grupės auklėtojų.

Tačiau tuo atveju, jei tokie pokalbiai nepadės, o sūnus ir toliau nevalgys, nemiegos, šlapinsis į kelnes, reikėtų kreiptis į vaikų psichologą, kuris, pabendravęs su berniuku, padėtų suprasti, kodėl jam toks svarbus tos mergaitės dėmesys, ir rasti problemos sprendimo būdų. Vaikų psichologą galite rasti savo poliklinikos Psichikos sveikatos centre, savo miesto ar rajono Psichologinėje pedagoginėje tarnyboje ar privačiuose konsultavimo centruose.

Ieva Bieliauskienė

Jei dešimtmetis tik pabandė cigaretes, bet nuolat rūkyti nepradėjo - nieko baisaus neįvyko. Tačiau jei jis rūko nuolatos, be abejo, verta smarkiai susirūpinti ir sustiprinti savo įtaką sūnui. Pirmiausia reikia pradėti stiprinti šeimos ryšius: dažniau kalbėkitės su sūnumi apie tai, kaip jam sekasi mokykloje, su draugais, kieme. Kuo jis domisi, kokie filmai ar kompiuteriniai žaidimai jam patinka? Kas jo geriausi draugai, kaip jie leidžia laiką? Tačiau toks pokalbis turėtų skambėti ne kaip tardymas, o kaip Jūsų bandymas geriau suprasti jo vidų - jo norus, pomėgius, jausmus. Nekritikuokite jo pasirinkimų, o tik bandykite suprasti, kodėl jis renkasi vienus ar kitus dalykus - pavyzdžiui, kuo ji traukia kompanija, kurioje rūkoma? Ar tai jo noras būti "kietu", priimtu? Kaip kitaip jis galėtų to pasiekti? Tada, kai vaikas jaučiasi mylimas, suprastas šeimoje, jam mažiau reikalingos kompanijos, kuriose įsitvirtinama per asocialų elgesį - ankstyvą rūkymą, gėrimą, narkotikų vartojimą, smurtą. Kai tik įmanoma, kartu leiskite laisvalaikį: kur nors nukeliaukite, žaiskite stalo žaidimus, kartu sportuokite.

Dar vienas būdas atgrąsyti vaiką nuo cigarečių - nuvesti į kokio nors sporto treniruotes: ten jis greitai supras, kad rūkydamas yra gerokai silpnesnis už savo bendraamžius - greičiau uždūsta, nėra toks ištvermingas. O juk visiems berniukams svarbu būti stipriems, greitiems, sportiškiems. Be to, teigiama sporto kolektyvo, trenerio įtaka susilpnins jo norą leisti laiką su rūkančia draugija, o ir laiko tam liks gerokai mažiau. Taigi svarbiausia nesusitaikyti su tuo, kad sūnus ima daryti jo amžiui visai nederančius dalykus, o aktyviai stengtis jį sugrąžinti prie tinkamų pasirinkimų.

Ieva Bieliauskienė

Pirmiausia būtų gerai suprasti, kodėl dukra meluoja - ar ji slepia kažkokius dalykus, už kuriuos gali būti barama arba nubausta? Labai dažnai vaikai meluoja, nedrįsdami pasakyti tiesos, nes bijo kažkokių jiems nemalonių pasekmių. Jei taip yra ir su Jūsų dukra, pasvarstykite, ar Jūsų reakcijos į Jums nepatinkančius dukros poelgius ar nuobaudos nėra labai griežtos? Jei taip, gal galima jas sušvelninti, kad dukra taip nebijotų savo poelgių pasekmių? Tada galėtumėte sutarti su dukra, kad, jei ji atvirai papasakos apie tai, kas atsitiko, jos nebausite, o kartu pagalvosite, kaip išspręsti susidariusią problemą - pavyzdžiui, jei ji gavo blogą pažymį ir tai nuslėpė, kartu ruošite pamokas ir stengsitės užpildyti žinių spragas (tačiau davęs tokį pažadą, turite ir laikytis savo žodžio!).

Tačiau gali būti, kad nesate labai griežtas tėvas, o dukra vis tiek vengia prisiimti atsakomybę už savo poelgius arba meluoja siekdama sau kažkokios naudos. Tokiu atveju vertėtų atvirai ir ramiai pasikalbėti su dukra ir paaiškinti, kodėl meluoti yra blogai: juk jei ji dažnai meluos, tiek Jūs, tiek kiti žmonės nustosite ja tikėti, ir netikėsite net tada, kai ji sako tiesą - o tai juk jai bus labai nemalonu. Be to, dažnai dėl melavimo nukenčia kiti žmonės, pavyzdžiui, jei ji neprisipažįsta pati padariusi kažką netinkamo, o kaltę suverčia kitiems. Priminkite dukrai tuos atvejus, kai ji Jums melavo, ir paaiškinkite, kas būtent negero yra tose situacijose. Paprašykite jos geriau viską sakyti atvirai - tada jūs galėsite viską kartu aptarti ir rasti geriausią sprendimą.

O jeigu vėl užtiksite ją meluojant, vėlgi iškart sėskite su dukra kalbėtis apie tai, kas atsitiko: kodėl ji pamelavo? Kas jai iš to? Kas būtų buvę, jei būtų pasakiusi tiesą? Pasidalinkite ir savo reakcija į jos melą: ar supykote, ar nusiminėte, kad ji taip elgiasi, gal dabar bus sunkiau ja pasitikėti? Kuo dažniau atvirai bendrausite, kuo artimesnis ir patikimesnis bus Jūsų ryšys su dukra, tuo rečiau jai prireiks griebtis melo.

Ieva Bieliauskienė

Jūsų sūnų vis užpuolantis tinginys iš tiesų gali būti paaugliškas protestas prieš Jūsų, tėvų, norus ir tikslus, kuriuos stengiatės paversti jo tikslais - t.y. įtikinti jį, kad mokytis svarbu. Todėl čia padėti gali ne spaudimas ar tolesni įtikinėjimai, o pokalbiai su sūnumi, kurių metu geriau jį pažintumėte ir suprastumėte. Klauskite jo, kuo jis domisi, kas įdomu jam, kaip jis pats mato savo ateitį - kuo norėtų užsiimti, ko pasiekti. Tokio pokalbio metu nekritikuokite jo pasirinkimų ar pasaulio supratimo, o tiesiog atidžiai klausykitės ir bandykite jį suprasti - juk jis dar paauglys ir jo pasaulio vaizdas gerokai skiriasi nuo mūsų, suaugusiųjų. Išgirdę jo svajones, pasiūlykite tokį susitarimą: jei jis pažada mokytis (sutarkite, kokių mokslo rezultatų būtų realu), Jūs pažadate jam padėti įgyvendinti kokį nors jo tikslą. Ta Jūsų pagalba nebūtinai turi būti kokio nors materialaus daikto nupirkimas - tai gali būti ir pasidalijimas patirtimi, ir supažindinimas su žmogumi, kuris padėtų jam siekti savo tikslų, padėjimas susirasti darbą vasarai, nukeliavimas kur nors, ir pan. Tai jau abipusis bendravimas ir kompromiso ieškojimas: "aš suprantu tave, o tu supranti mane", ir tai nebekelia paaugliui tokio noro protestuoti ir priešintis tėvų norams, nes tada yra gerbiami ir pripažįstami ir jo norai.

Ieva Bieliauskienė